KODĖL VAIKAI NEBIJO BŪTI SAVIMI?
Jei galėtume keliauti laiku atgal ir susitikti su savo mažąja versija, pastebėtume, kad per visus tuos metus tapome įvairiaspalvėmis asmenybėmis.
Kol buvome maži būti savimi mums nebuvo sunku. Galėjome savitai reaguoti į situacijas, parodyti ko norime, kaip jaučiamės, nes dar nebuvome įsprausti į taisyklių rėmus. Deja, augdami, ypač šeimoje, kurioje tėvų esame vertinami už įvaizdį, o ne už tai, kas iš tikrųjų esame, pradėjome formuoti baimes būti savimi.
Vienas iš to pavyzdžiui, kasdieninė situacija, kai mažas vaikas iš laimės garsiai sušaukia kavinėje, renginyje ar kitoje viešoje erdvėje. Tuo metu jis padaro kažką autentiško visai nesuprasdamas, kad taip šioje aplinkoje elgtis pagal aplinkinių suvokimą „nedera“. Kaip ir dažnas bet kurio iš mūsų šeimos narys, šiuo atveju vaiko mama, šį „neklaužadą“ sudrausmina.
Nors vaikas sušuko norėdamas išreikšti stiprią laimės emociją, tuo momentu mamai jį nutildžius ar apšaukus, vaiko dar siauras pasaulio suvokimas tai susieja su gyvybės ir mirties klausimu.
Atžala iškart užspaudžia savo emociją bijodamas mamos atstūmimo ir manydamas, jog kada nors dar pakartojus šį veiksmą mama jį paliks.
Tokia pasąmoninga asociacija vaikui sužadina instinktą, jog vienas be artimųjų jis šiame pasaulyje neišgyvens, kas ateityje greičiausiai visuomet šį, net jau ir suaugusį vaiką, stabdys nuo pasisakymų viešose vietose ar dėmesio į save atkreipimo.
Bet net ir suaugus kiekvienas turime tą pasislėpusį mažąjį vaiką, kuris norėtų parodyti savo tikrąsias asmenybės spalvas.
Deja, jį vis dar slepiame ir bauginame visuomenės normomis ir taisyklėmis. Todėl kartais kad ir paprastos kasdieninės situacijos gali sužadinti vaikišką išgąstį, kuris mums trukdys imtis norimų veiksmų. Tai gali būti sukilusi baimė kalbėti viešai, pradėti naują veiklą, imtis pokyčių, būti savimi (nesidedant kaukių) ir t.t.
Taigi kodėl vaikai nebijo būti tokie, kokie jie yra iš tikrųjų
Nes jie dar tik kaupia savo baimių bagažą su ateinančiomis įvairiomis patirtimis. Todėl vaikai vis dar drąsiai reiškia savo mintis, nebijo bandyti kažko naujo, išreikšti emocijas bei dalintis savo autentiškumu iki kol viso to neužslepia savyje.
P.S. Nepamirk savo vidinio vaiko.